Alpinizmas (žodis kilęs iš Alpių kalnų pavadinimo) - sporto šaka, kopimas į sunkiai prieinamas kalnų viršūnes, kalnų žygiai. Alpinizmo pradžia laikoma 1786 m. rugpjūčio 8 d., kai šveicarai (Žakas Balma ir Mišelis Pakardas) mokslo tikslais užkopė Alpėse į Monblaną (pranc. Mont Blanc, it. Monte Bianco - "Baltas kalnas"), aukščiausią Vakarų Europos kalną, kurio aukštis - 4810 metrų, stūksantį dviejose valstybėse – Prancuzijoje ir Italijoje.

Sąvoka iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos

Alpinizmas – kopimas į sunkiai pasiekiamas viršūnes. Tai kvapą užgniaužiantis užsiėmimas, kai vieną kartą pabandęs negali sustoti. Nuotykiai, kurie suteikia galimybę išbandyti fizines savo galimybes bei intelektines savybes ekstremaliose sąlygose esant gražiam kraštovaizdžiui. Alpinistiniai įgūdžiai dažniausiai įgyjami bandymų ir klydimų keliu. Patirtis įgyjama balansuojant ant rizikos ir avantiūros ribos. Alpinizme nėra sportinio azarto, kaip kitose sporto šakose, bet yra nuostabūs nuotykiai bei įveikimas naujo, dar nepatirto. Kalnai nesuteikia teisės klysti, dažniausiai klaida būna pirma ir paskutinė. Viršūnės įveikimas suteikia galimybę patirti dangišką džiaugsmą. Aukščio ir rizikos jausmas yra laimės šaltinis, kuris suteikia pasijusti vientisa dalelyte supančios aplinkos. Bent kartą pajutęs kalnų magišką trauką žmogus vėl ir vėl sugrįš į kalnus.